Lietuva – dainų šalis. Tokia ji laikoma nuo seno.  Nuostabu, kad turime Dainų šventę. Ją simboliškai galima būtų prilyginti karūnai, telkiančiai ir vienijančiai visos šalies kuriančius žmones: dainininkus, šokėjus, instrumentinės muzikos atlikėjus, liaudies meistrus, aktorius, kompozitorius, rašytojus, choreografus, dailininkus, režisierius – mėgėjus ir profesionalius menininkus.
Dainų šventė „Amžių sutartinė” buvo 18-oji. Ji – neeilinė, nes, kaip visuotina nacionalinės kultūros išraiška, pasirinkta svarbiausiu Lietuvos vardo Tūkstantmečio minėjimo akcentu.
Dalyvauti Dainų šventėje – didelis kiekvieno žmogaus, puoselėjančio nacionalinę kultūrą troškimas.  Per šventę  atsiskleidžia šalies esmė – dalyviai pasipuošia tautiniais rūbais, juos vienija  daina ir šokis, pasididžiavimas savo valstybe.
Mūsų mokyklos kolektyvai aktyviai ruošėsi ir iš šventės  parsivežė neišdildomus įspūdžius. Kanklių ansamblis „Sadutė” (vad. mokyt. Daiva Venienė ir Raimonda Kurauskienė) dalyvavo kanklių popietėje Šv. Jonų bažnyčioje. Kankliuodamos pakilią ir dvasingą muziką,  kanklininkės sakė pajutę pasididžiavimą šiuo puikiu lietuvišku instrumentu. Daugelis akordeonų ansamblio, vadovaujamo mokytojos Liucijos Bindokienės, narių į dainų šventę vyko pirmą kartą. Vaikams buvo gera tokiame dideliame būryje groti muzikos instrumentais, kurie mylimi ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Mokytojos Dalios Balčiūnienės vadovaujamas merginų choras paruošė dvi programas, tad ir Vilniuje buvo ilgiausiai. Dalyvaudamos ir moksleivių, ir suaugusiųjų dainų dienose, merginos jautė tai, kas sakoma Dainų šventės koncepcijoje: „… sutarti – tai ne būti visiems vieno veido, ne dainuoti vienu balsu, bet dainuojant savo nepakartojamą širdies dainą – girdėti šalia savęs kitą ir patirti, kaip susilieja visų mūsų širdys į vieną Lietuvą, lyg iškerojusios į visas šalis ąžuolo šakos į vieną lają, į vieną gaudžiančią per tūkstantmečius AMŽIŲ SUTARTINĘ.”