Kasmet, artėjant Sausio 13-osios sukakčiai, 1991 m. sausio įvykių tragizmas ir didybė perveria atmintį, lyg būtų paliestas apnuogintas, įtemptas nervas. Jau dvidešimt metų prabėgo…  Šiandien prirašyta daug straipsnių, išleista nemažai knygų, kuriose nagrinėjama faktinė medžiaga, pateikiami situacijos, įvykių, politikų ir visuomenės vaidmens įvertinimai. Mes, grojantys ir dainuojantys, tegalime užfiksuoti gyvąją atmintį, parodyti jaunajai kartai, kad žmonės, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, gyvena šalia ir yra mūsų seneliai, tėvai, artimieji, kad žuvusiųjų auka nebuvo beprasmė.
Vilkaviškio kultūros centre buvo surengtas minėjimas „Ašara Dievo aky” (rež. D. Kasulaitienė). Jame dalyvavo muzikos mokyklos kanklininkės, vad. R. Kurauskienė su dukra Eimante, pedagogės, dainuojančios kultūros centro chore. Jos kukliai ir nuoširdžiai su visais kartojo: „Išmokyki ir mus mylėt Tave, Tėvyne”. Vesk… Į viltį. Į rytdieną, kupiną vilčių ir lūkesčių. Į rytdieną, kuri apginta ir išsaugota mums. Belieka gyventi.