Balandžio 1-oji

Vieną kartą ant mokyklos direktoriaus kabineto slenksčio išdygo penktokės Giedrė ir Marija. Jos pasiūlė iškrėsti balandžio 1-osios pokštą – kad  tą dieną mokiniams pamokas vestų ne mokytojai, o vyresnieji mokiniai. Ši idėja buvo palaikyta ir šauniai įgyvendinta. Tą dieną mažieji muzikantai buvo nustebę, bet stropiai mokėsi ir atidžiai klausėsi savo vyresniųjų draugų patarimų (kas žino, gal pastarieji taip ateityje rinksis šią profesiją)?
O mokytoja Raimonda nusprendė, kad jei jau mokytojai niekam nereikalingi, tai vaikai reikalingi visiems ir visada. Ji virto darželinuke Rūta, rankose laikančia lėlę Donį, ir žūtbūt norinčia išmokti groti ar dainuoti. Mūsų mokykloje ją tądien lydėjo begalė problemų: sekretorė jai būtinai liepė atsivesti tėtį, dainuoti jai neleido, nes švepluoja, solfedžio pamokoje, pasirodo, negalima piešti, nes būtinai reikia rašyti kažkokius rutuliukus ant penkių linijų. Akordeonų orkestre tą dieną grojo ir mokytojai, ir mokiniai, o  mokyklos direktorius brazdino bosinę gitarą. Kiek buvo džiaugsmo, kai kolektyvo „vadovas“ Jurgis, pasitaręs su „direktoriumi“ Mariumi, leido smalsiai „mergaitei“ mušti būgnus. Ji pažadėjo būtinai ateiti čia mokytis, kai jau mokės skaityti ir rašyti
Tikrieji mokytojai buvo pakviesti į aktų salę, kur jų laukė tos dienos įvertinimas – skanus  tortas. Pedagogai dėkojo kūrybiškiems ir išradingiems mokiniams už nuostabią, linksmą ir tiesiog kitokią dieną.